Rasa Jonė Šataitė-Rudėnienė
Lives and works in Vilnius. Has been participating in collective and international exhibitions since 2004. Member of the Lithuanian Society of Artists since 2013.
What has always been relevant to me in my life and work are the complex and problematic issues of Lithuania’s post-war period, Resistance movement and the soviet era as well as various manifestations of its legacy in today’s life. Another significant tenet is my search for identity in reflecting upon our national history and looking for its links to today. Fragments of everyday life, events of the past and the present are intertwined in abstract images, which are changing their forms, acquire different meanings and shades of inner states in the course of creative process.
foto: Melika Vičkutė
IŠ TYLĖJIMŲ...
Tyla man yra neišvengiama – tik joje klojasi paveikslų istorijos ir sluoksniuojasi praeities apmąstymai. Kaskart mintimis aplankau būtas ir nebūtas vietas, vėl ir vėl grįždama į lygiagrečias laiko ir erdvės kryžkeles.
Kiekvienas mano paveikslas yra paveiktas labai konkretaus kraštovaizdžio. Aš tikiu, kad skirtingi įvykiai stipriai keičia vietovės emocinį lauką, kaip ir mūsų požiūrį. Kai kurie nutapyti gamtos motyvai persipynę tik su mano ir mūsų šeimos istorija, kitos erdvumos tarsi persikelia iš valstybės istorijos puslapių, dar kiti peizažai„užauginti“ ant tikėtinų ar numanomų tautos atminties pasakojimų.
Tapydama vienur palieku daugiau atpažįstamų vietos detalių, kitur jas labiau apibendrinu. Man svarbūs kūrybiniai išgyvenimai, kuomet pirmasis vaizdinys pamažu keičiasi, „nusimeta“atskirus sluoksnius ir „apsivalo“ nuo detalių. Dėl to nuolat galiu gretinti gerai pažįstamą tikrovės fragmentą, jos fotografinį atvaizdą ir ką tik nutapytą erdvę.
Perkurdama archyvines, mano senelio darytas nuotraukas atrandu kitoniškus realybės atspindžius, išbūnu iki tol nepatirtas situacijas. Keisčiausia, jog šiose fotografijose įamžintos vietovės lyg ir nebeegzistuoja. Iš tikrųjų tos vietos visiškai kitokios arba jų išvis nebėra. Aš nebegaliu jų sugretinti, todėl labiau pažinti...
Taip paveiksluose nejučia paslepiu lemtingas karo ir pokario Lietuvos istorijos nuotrupas, dramatiškus atsitikimus, apie kuriuos skaičiau ir išgirdau iš artimųjų. Nujaučiu, dalis tų pasakojimų skausmingai ištylėta...
Rasa Jonė Šataitė-Rudėnienė
BUVOJIMAI
Būvimas, būti, buvojimas, buvo... Buvojimas laike, buvojimas erdvėje, buvojimas mintyse, buvojimas tyloje, buvojimas su Dievu. Buvojimas apmąstant istoriją, save. Meditatyvinis buvojimas. Buvojimas nuobodulyje. Kasdienis buvojimas kur nors ir kaip nors. Tokie tie buvojimai... Ir dar daug kitokių.
Iš tylių buvojimų atsiranda vaizdiniai, kuriuose persipina asmeniniai išgyvenimai ir patirtys, stebimos aplinkos fragmentai, tiesiogiai ir netiesiogiai išgyventų istorinių įvykių atgarsiai. Realybėje matytus vaizdinius apjungiu, abstrahuoju, siedama su išgyventais jausmais ir būsenomis. Man labai svarbi peizažo vietos specifika, istorija, įvykiai, apsprendžiantys buvimo jame pobūdį, galiausiai lieka to buvimo padiktuota energetika ir jausmas. Todėl gamtovaizdį apibendrinu iki dviejų – dangaus ir žemės – plokštumų, atsisakau detalių.
Kūrinio erdves ir plokštumas auginu sulig kiekvienu piršto prisilietimu, ilgai medituoju prie mažiausių drobės plotų. Dideli formatai sustiprina fizinį buvimo paveikslo erdvėje pojūtį, o tapymas rankomis palieka energijos įkrovos pėdsakus. Aiškūs sumanymai persipina su netikėtumo momentais, kurie kartais nukreipia visai kita linkme. Man svarbus piršto atspaudas kaip ženklas, kaip būdas užmegzti betarpišką ryšį su drobe, su žiūrovu... net su priešistorės žmogumi, uždėjusiu ranką ant olos akmens. Pelenuose, suodžiuose randu man reikalingą emocinį krūvį, talpinantį ir praradimo jausmą, ir liūdesį, ir baigties pojūtį, ir sąsajas su istoriniais įvykiais. Tačiau čia slypi pabaigos pradžia – gyvybės ratas sukasi tolyn...
Rasa Jonė Šataitė-Rudėnienė
BUVOJIMAI
Būvimas, būti, buvojimas, buvo... Buvojimas laike, buvojimas erdvėje, buvojimas mintyse, buvojimas tyloje, buvojimas su Dievu. Buvojimas apmąstant istoriją, save. Meditatyvinis buvojimas. Buvojimas nuobodulyje. Kasdienis buvojimas kur nors ir kaip nors. Tokie tie buvojimai... Ir dar daug kitokių.
Iš tylių buvojimų atsiranda vaizdiniai, kuriuose persipina asmeniniai išgyvenimai ir patirtys, stebimos aplinkos fragmentai, tiesiogiai ir netiesiogiai išgyventų istorinių įvykių atgarsiai. Realybėje matytus vaizdinius apjungiu, abstrahuoju, siedama su išgyventais jausmais ir būsenomis. Man labai svarbi peizažo vietos specifika, istorija, įvykiai, apsprendžiantys buvimo jame pobūdį, galiausiai lieka to buvimo padiktuota energetika ir jausmas. Todėl gamtovaizdį apibendrinu iki dviejų – dangaus ir žemės – plokštumų, atsisakau detalių.
Kūrinio erdves ir plokštumas auginu sulig kiekvienu piršto prisilietimu, ilgai medituoju prie mažiausių drobės plotų. Dideli formatai sustiprina fizinį buvimo paveikslo erdvėje pojūtį, o tapymas rankomis palieka energijos įkrovos pėdsakus. Aiškūs sumanymai persipina su netikėtumo momentais, kurie kartais nukreipia visai kita linkme. Man svarbus piršto atspaudas kaip ženklas, kaip būdas užmegzti betarpišką ryšį su drobe, su žiūrovu... net su priešistorės žmogumi, uždėjusiu ranką ant olos akmens. Pelenuose, suodžiuose randu man reikalingą emocinį krūvį, talpinantį ir praradimo jausmą, ir liūdesį, ir baigties pojūtį, ir sąsajas su istoriniais įvykiais. Tačiau čia slypi pabaigos pradžia – gyvybės ratas sukasi tolyn...
Rasa Jonė Šataitė-Rudėnienė
Rita Mikučionytė
PATIRČIŲ LAUKAI
Apie Rasos Jonės Šataitės-Rudėnienės parodą „Lietuvos aido“ galerijoje
Yra menininkai ir kūriniai, kurie nejučia įsuka daugiau kalbėti apie tai, kas vyksta mumyse. Sklaidyti juos supančius įvairiausių kontekstų debesis – pati įdomiausia savistabos dalis. Taip šįkart nutiko ir man, kai pamačiau naujus Rasos Jonės Šataitės-Rudėnienės paveikslus.
Kas aš esu
Tapydama gamtos peizažus su ištįsusiomis vagomis iki pat vos matomos pamiškės ir prieblandoje nykstančiais medžių siluetais, Rasa Jonė tarsi bando ištrinti laiką. Ji ne kartą yra užsiminusi, jog jai labai svarbi mūsų pokario istorinė atmintis:„Laukuose siaučia stiprūs vėjai, šiurenančios žolės, rudens lietūs, tas nenusakomas darganos kvapas... Man bevaikštant kyla vaizdiniai iš skaitytų partizanų dienoraščių, dainų. Aš į lietuvišką peizažą žiūriu kaip į šių istorinių įvykių liudininką. Ta istorija dar gyva, ji šalia...“Pasirinkti motyvai turi glaudžių sąsajų su konkrečiu gamtovaizdžiu – tai autorės močiutės ir senelio tėviškių Vaiškūnuose(Širvintų r.) ir Toliočiuose(Šiaulių r.) apylinkės.
Man neįprasta, kad trisdešimties sulaukusi jauna menininkė, ieško savasties Lietuvos pokario apmąstymuose. Žiūrėdama į Rasos Jonės nutapytus tolius juntu amžinybe dvelkiantį liūdesio, šalčio, baimės, nevilties, skausmo,praradimų lydinį, kuris man apibendrintai siejasi su lietuviškumo dvasia ir mano pačios samprotavimais, kodėl čia gimiau. Jei Rasa Jonė sąmoningai savo tapatybę suvokia per tautos istoriją, tai man šis asmeninės egzistencijos klausimas ilgą laiką tvyrojo tarytum neapčiuopiama pasąmoninė jausena. Atsakymas įgavo visiškai aiškų ir apibrėžtą pavidalą, kuomet išgirdau kažkurio iš artimųjų žaismingai perpasakotą (!) menininko Gitenio Umbraso komentarą radijo laidos vedėjui Ginui Dabašinskui. Ateiname į šį pasaulį, gimdami Lietuvoje, o ne kurioje nors kitoje šalyje, nes esame melancholiškos sielos svajokliai. Tik apsidairykime aplinkui – tiek daug vaiskios tyros žalumos, o viskas slenka taip lėtai lėtai... Ir mane iškart apėmė vidinė ramuma, nes niekada pernelyg nejaudino dokumentinės tapatybės formos. Net tuomet, kai užvaldydavo pagunda paieškoti savo pavardės kuriuose nors profesiniuose žinynuose, staiga susivokdavau, kad jos ten ir neturi būti, kadangi, pirmiausia, aš pati savęs netapatinu su duotu vardu ar pavarde.
Tyla
Šataitės-Rudėnienės paveikslai apgaulingai ramūs, o juk jų statiškose kompozicijose tiek daug užslėpto veiksmo ir nutildytų garsų. Kita vertus, jie kvepia... suodžiais. Šįkart žiūrėdama į didžiules Rasos Jonės drobes mintyse perverčiau Gerhardo Richterio kūrybą, atidėdama stilistines paraleles su Anselmu Kieferiu ir Guntheriu Ueckeriu.
Richteris išplėtojo universalius tapybos iš fotografijų principus tiek įkvėpdamas antrinei realybei naują gyvastį, tiek kaupdamas idėjų albumą. Panašiai dirba ir Rasa Jonė – jos fotografijose užfiksuoti rudenėjantys laukai, sodybos ir pelkynai, juos gaubiantys rūkai ir šešėliai vėliau „atgyja“ pirštų galiukais ištapnotuose monochrominiuose paveiksluose. Daiktiški tikrovės pavidalai pamažu naikinami sluoksnis po sluoksnio rankomis dedamais smulkiais virpančiais potėpiais. Taip įamžinamas ne tik sustabdytas laikas, bet ir perteikiama universali virsmo būsenos pajauta. Kita vertus, Šataitė-Rudėnienė tapydama kruopščiai „tyrinėja“ archyvines savo senelio darytas nuotraukas: „Rugiapjūtė, sodas, senelis jame, jo tėvas – garsus apylinkėse kalvis, toks rimtu žvilgsniu,prie ūkinio pastato. Kai kurių vietovių
nuotraukose nebeįmanoma įvardinti – senelis beveik apakęs. (O jis taip mėgsta tapybą... Išėjęs į pensiją ir pats labai daug tapė.)“ Šiuose žodžiuose tiek daug jautrios tikrovės pagavos, ir jau nebeatseksi, kur baigiasi asmeninis, o kur prasideda tautos istorijos liudijimas.
Rasa Jonė ypač vertina tylą ir vienatvę. Neatsitiktinai penktoji jos personalinė paroda, dabar veikianti „Lietuvos aido“ galerijoje, pavadinta „Iš tylėjimų“. Tai ne tik užuomina į ištylėtas istorijas, bet ir pačios buvimo tyloje įprasminimas.Autorė ryžtingai bėga nuo neišvengiamo miesto šurmulio ir būtinybės balsiai kalbėtis,kartu su savo vyru gyvendama jaukiame sodo namelyje Eišiškių plente. Tik čia, pasak jos, stipriau gali pajausti metų laikų kaitą, smarkiau išgyventi lietų ir... pasijusti laiminga.
Nutikimų įkrova
Pamačiusi vieną paskutinių Rasos Jonės paveikslų, paklausiau kas tas kapo duobės pakraštys? Ji ramiai paaiškino – tai Lukiškių aikštė, kurią kaskart mato važiuodama į darbą Lietuvos edukologijos universitete. Mano galvoje tuoj viskas susirikiavo: ėmiau dėliotis gimtojo miesto prisiminimus su knyga rankoje – puikia Audriaus Novicko studija apie paminklus miesto aikštėse (Atminties įprasminimas miesto aikštėje: nuo paminklo iki patirčių erdvės. Vilnius, „Technika“, 2010). Taip grįžau prie daugiatautės vilnietiškos tapatybės apmąstymų...
Visiškai pritariu Rasai Jonei, kuriai svarbi konkrečios vietos energetika. Išties Lukiškių aikštė iki šiol nėra vilniečių labai mėgstama vieta, ją vis norisi apeiti, nors ir nebepamatysi neleidžiančio pasiklysti vado paminklo ar grėsmingų milicininkų. Vis tik iki šiol tradiciškai puoselėjama oranžinė skalda norom nenorom primena išblukusį praeities skerdynių kraują...
Dar vienas dalykas sustiprinantis Šataitės-Rudėnienės paveikslų emocinį krūvį – tai jos rankų darbo pigmentai, pabrėžiantys ne tiek šiems laikams madingą natūralumą, kiek savotišką grįžimą atgal į gamtą. Autorė išpažįsta: „Pelenus, suodžius susirenku iš savo namo katilo ir krosnelės, taigi jų netrūksta. Degindama skirtingos rūšies kurą, gaunu vis kitokiuspelenų atspalvius...Dažnai lauke užsikuriu lauželį, pelenus semiu, į stiklainėlius pilstau, tuomet kaimynai žvilgčioja, ką aš ten „šamanauju“. Dar naudoju kai kuriuos kitus natūralius pigmentus, pavyzdžiui, geležies suriką. O paskui prasideda pilstymai, maišymai, anglių smulkinimas, po erdvę sklinda smulkiausios dalelės, banguoja ore kaip koks mikroskopinis varnėnų pulkas...“
Jau antrą kartą matydama Rasos Jonėspersonalinę parodą „Lietuvos aido“ galerijoje galėčiau tik patvirtinti, kad jos didžiuliai paveikslai puikiai atsiskleidžia ir kameriniuose interjeruose. Tai dar labiau pabrėžia kūriniuose slypintį intymumą ir jaukumą, o nuolat kintančioje „kambarių“ šviesoje ypač išryškėja visa pilkumos vaivorykštė.